Vilkolakiai

Isvaduota jegu, tamsoje isaustu

Dvasios gelmese bunda galia

Dovanota rusciu zveriaveidziu Dievu

Virs kariaunos iskyla kruvina veliava

Urzgia, staugia kariai, nuramint nepavyks

Kraujo troskulio ju arsiose sirdyse

Kojos nesa pirmyn, akys iesko aukos

Musio pradzia paskelbs nuridenta galva

Uzvaldo krauju persisunkus aistra

Ir akys isiplieskia pykcio liepsna...

Kraujas tryksta stulpais, stojas piestu zirgai

Is zaizdu kamuoliais verzias zuvusiu veles

Lauka gaubia migla, apzavu sukelta

Is landyniu savu protuos smelkiasi zverys

Temsta akys kariu, aptaskytos krauju

Tai, kas buvo zmogaus, tapo valioj zveries

Ginklus keite nagai, veidai virto nasrais

Priesa griebus ranka traiske lokio jega

Pagimdyti vilku ir zindyti krauju

Priesu kaukolem zaide uzauge miske

Karo mena ivalde is Dievu uzdraustu

Gime tam, kad numirtu musio lauke

Verdantis kraujas tryksta jega

Mirties sekla paseja priesu sirdyse

Siaubas skaide placias maldininku gretas

Mirtis myne ju veliavas zemen

Kraujy skendo balti kryznesiu angelai

Kryzium liko gulet daugel kunu kryzmu

Melskis ar nesimelsk savo dievui, sunie

Svetimsali kryziuotu apsiaustu

Tavo varda ant zemes parasysiu krauju

Ir isplesiu suns sirdi is krutines tavos

Su krauju atejes is seniausiu laiku

Tartas siaubo sukaustytom lupom

sirdyje israizytas nagu, pasleptas randu

Uzkeiktas kario zenklu vardas...

VILKOLAKIAI!